Fortepijonas yra styginis klavišinis instrumentas su horizontaliu (fortepijonu) arba vertikaliu (fortepijonu) stygų išdėstymu.
Fortepijonas yra vienas iš labiausiai paplitusių muzikos instrumentų, kuriame garsas sukuriamas naudojant įvairaus storio plaktukus ir stygas. Pirmieji trenkia antriesiems paspaudus klavišus, todėl instrumentas generuoja tam tikro aukščio ir amplitudės garsus.
Garso kūrimas apima ne tik plienines stygas, padengtas variu arba sidabru, bet ir ketaus rėmą bei rezonansinę garso plokštę, kuri sustiprina garso bangas ir padidina jų trukmę. Taigi, jei paspausite fortepijono klavišą, garsas tęsis iki 3–4 sekundžių, palaipsniui išnyks, mažėjant stygos vibracijai.
Pianoforte istorija
Perkusijos metodas muziką iš styginių pradėjo išgauti dar XIV amžiuje Prancūzijoje. Kalbame apie šiuolaikinių fortepijonų pirmtakus – klavesinus. Vėliau ši technologija buvo pritaikyta klavikorduose, tačiau tai neišgelbėjo instrumento nuo pagrindinio trūkumo – greitai blėstančio garso. Tai truko mažiau nei sekundę tuo pačiu garsumu, todėl nebuvo galima atlikti dinamiškų kompozicijų.
Priežastis buvo rezonanso stoka, tačiau tai tapo žinoma tik XVII amžiuje – po atitinkamo Galilėjaus Galilėjaus atradimo. Tuo tarpu muzikos meistrai veikė intuityviai, toliau tobulindami klasikines klavesino ir klavikordo versijas.
Iki XVIII amžiaus pradžios eksperimentus vainikavo neregėta sėkmė, kai italų meistras Bartolomeo Cristofori 1907 m. pristatė naujo tipo styginius plaktukus – gravicembalo col piano e forte, vėliau pavadintą „fortepijonu“. p>
Juose plaktukai buvo dedami po stygomis, o garso trukmę ir dinamiką užtikrino rezonatorius. 1716–1721 m. instrumento dizainą tobulino prancūzų ir vokiečių meistrai, ypač Jeanas Mariusas ir Gottliebas Schroeteris. Ir šiek tiek vėliau Sebastianas Erardas pasiūlė dvigubą repeticijų mechaniką, leidžiantį greitai paspaudus klavišą išgauti ilgą (lėtai blėstantį) garsą.
Jei kalbėtume apie patį pirmąjį fortepijoną šiuolaikiniu požiūriu, jį 1800 m. išrado amerikiečių meistras Johnas Isaacas Hawkinsas. Šiame instrumente stygos pirmą kartą buvo statmenos žemei, todėl jis tapo kompaktiškesnis ir patogesnis.
Austras Matthiasas Mülleris, kuris 1801 m. pristatė panašų dizainą, taip pat dalyvavo panašioje plėtroje. Tuo pačiu laikotarpiu fortepijonas, anksčiau valdomas tik klavišais, gavo du pedalus, leidžiančius reguliuoti garso tembrą, trukmę ir dinamiką.
Fortepijonas pradėjo sparčiai populiarėti nuo XIX amžiaus: jis tapo vienu pagrindinių muzikos instrumentų iš pradžių Europoje ir JAV, o vėliau ir kitose šalyse. 1818 m. jos gamybą atidarė Rusijos imperijoje: meistrai Tischner ir Virta, o 1828 m. - Austrijoje: meistras Ignazas Bösendorferis. To paties pavadinimo fortepijono prekės ženklas „Bösendorfer“ gyvuoja ir šiandien ir yra seniausias pasaulyje.
Ne mažiau reikšmingą indėlį gaminant klavišinius plaktuko instrumentus įnešė kompanija Steinway & Sons iš JAV, kurios gaminiai XIX a. viduryje buvo neprilygstamos kokybe.
Fortepijonas ir elektra
XX amžiaus pradžios ir vidurio visiška elektrifikacija negalėjo nepaveikti muzikinės sferos, o jau praėjusio amžiaus 20-aisiais pasirodė pirmieji elektrinių fortepijonų modeliai.
Juose garso ištraukimas vyko mechaniškai – plaktukų ir stygų pagalba, o garso transformacija – elektriškai: pikapo pagalba. Vienas pirmųjų tokių fortepijonų modelių buvo amerikiečių inžinieriaus Lloydo Loaro „Vivi-Tone Clavier“, pristatytas 1929 m.
Pagrindiniai elektromechaninių įrankių pranašumai, palyginti su mechaniniais, buvo jų kompaktiškumas ir maža kaina. Jie buvo daug geriau pritaikyti gastrolėms ir pasirodymams lauke ir sparčiai išpopuliarėjo visame pasaulyje iki XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos.
Devintajame dešimtmetyje juos pradėjo aktyviai keisti dar pažangesni ir kompaktiškesni įrenginiai – elektroniniai pianinai, kurie garsą gamindavo nenaudojant mechaninių dalių. Tiesą sakant, jie tik mėgdžiojo stygų garsus, bet darė tai taip identiškai, kad iki 90-ųjų vidurio dideli fortepijonai ir fortepijonai buvo beveik visiškai išstumti iš muzikos scenos.
Šiandien elektroniniai fortepijonai paprastai vadinami „sintezatoriais“ ir gali skleisti daugybę įvairių garsų – nuo klasikinių styginių instrumentų iki žmonių, paukščių ir gyvūnų balsų. Šiuolaikinė „klavišinio grotuvo“ sąvoka pirmiausia siejama su sintezatoriumi, o tik po to – su mechaniniais pianinais ir pianinais, kurie jau seniai nebėra masinis reiškinys.
